2024 m. gruodžio 7 d., šeštadienį, man teko garbė būti istorinio momento liudininku: Paryžiaus Notre-Dame de Paris atidarymo. Po penkerių metų laukimo katedra atgimė visu savo grožiu. Verdiktas? Jausmų vakaras, prilygstantis didingumui, tobula pusiausvyra tarp sakralumo ir įspūdingumo.
Viduje katedra yra brangakmenis. Nepriekaištingos baltumos spindesys, vitražai, kuriuose dominuoja sodriai mėlyna spalva, medinės kėdės su moderniais išlenkimais, ant kurių išgraviruotas užrašas "ND"... Kiekviena detalė dvelkia renesansu.
Tuo tarpu akustika nepaprasta. Svečių paradas dar labiau sustiprina akimirkos intensyvumą. Nicolas Sarkozy ir Carla Bruni eina priekyje, o įžengus Volodymyrui Zelenskiui kyla ovacijos. Priešingai, Donaldas Trumpas pereina sceną ir sulaukia nedrąsių plojimų.
Viskas prasideda skambant Notre-Dame varpams, kurie tarsi pažadina atmintimi apkrautus akmenis. Lauke monsinjoras Laurentas Ulrichas kreipėsi į katedros durų atidarymo apeigai. Jis triskart trenkia į medžio masyvo skląstį, o choras intonuoja kristalinę giesmę, kuri mane tiesiog pranoko. Po trečiojo smūgio durys atsidaro. Susirinkusieji tyli. Įvyksta magija.
Čia įeinaEmmanuelis ir Brigitte Macron kartu suAnne Hidalgo, kad užbaigtų VIP baletą. Jiems įsitaisius, buvo parodytas retrospektyvinis filmas, rodantis įvykius, kuriuos Notre-Dame išgyveno nuo 2019 m. kilusio gaisro iki atgimimo. Garsūs plojimai, santūrios ašaros. Paryžiaus ugniagesiai, tikrieji šios epinės istorijos herojai, užėmę savo vietas taip pat sulaukė pelnytų ovacijų.
Ir dar muzika. Gautier ir Renaud Capuçon smuikas ir violončelė skambėjo neaprėpiamoje navos erdvėje. Po jų didingo pasirodymo nuskambėjo iškilminga prezidento E. Macrono kalba, persmelkusi akimirką rimtimi ir viltimi.
Galiausiai prasideda procesija. Žano Šarlio de Kastelbadžako (Jean-Charles de Castelbajac) sukurtos Paryžiaus šventųjų vėliavos žygiuoja kartu su beveik epiniu choru. Kiekviena vėliava, nesvarbu, ar ant jos užrašytas pavadinimas "Sacré-Cœur de Montmartre", ar "Saint Denis de La Chapelle", yra odė Paryžiaus istorijai. Čia pasirodo arkivyskupas, pasipuošęs meistriška Žano Šarlio de Kastelbadžako (Jean-Charles de Castelbajac) kurta apykakle ir mitra (ryškus mados akcentas, kuris nelieka nepastebėtas).
Tačiau vienas įsimintiniausių momentų neabejotinai buvo vargonų palaiminimas ir atgaivinimas. Po kiekvienos arkivyskupo invokacijos (iš viso aštuonių) instrumentas atsakydavo galingomis improvizacijomis, tarsi garsiai ir aiškiai skelbdamas savo sugrįžimą.
Prieš išeinant iš katedros, paskutinį kartą pažvelgiu į stebuklingai nuo gaisro išgelbėtą stulpų Mergelę, ir mane paskutinį kartą užplūsta emocijos. Bet tai dar toli gražu ne pabaiga! Lauke mūsų laukia naujas reginys: garso ir šviesos šou, kurį kontempliuoju nuo kardinolo Lustigerio tilto. Pasirodymą pradeda lyrinės dainos, o po jų aksominiu Klaros Lučiani balsu skamba "La Romance de Paris". Tikras paglostymas ausų būgneliams. O tada, staigmena, staigmena: Farrellas Viljamsas (Pharrell Williams) atvyksta su savo legendine daina "Happy" ir savo užkrečiančia gera nuotaika, kad priverstų visus Paryžiuje šokti. Galiausiai vakarą užbaigia Michael Canitrot, atlikdamas electro setą, kurį lydi fasadą sublimuojančios šviesos projekcijos. Tai vizualinis ir garsinis sutriuškinimas!
Išvykdama dėkinga ir pilna žvaigždžių akyse, buvau tikra dėl vieno dalyko: šis vakaras buvo tikra šventė, vienybės ir grožio pliūpsnis, kuris išliks mano atmintyje. Notre-Dame buvo prikelta, pasiruošusi šviesti Paryžių dar tūkstantį metų... bent jau!
