Vienas gražiausių laikrodžių Paryžiuje yra buvusiame dienraščio "Le Temps" pastate esantis laikrodis. Jei pažvelgsite į jį iš rue des Italiens gatvės, būsite nustebinti jo grožio. Šiame 1911 m. pastatytame pastate, skirtame žurnalui Le Temps, būtinai turėjo būti gražus laikrodis. Štai tokia istorija.
Buvęs žurnalo "Le Temps" pastatas Paryžiuje yra persmelktas istorijos. 1861 m. Augusto Nefftzerio įkurtas laikraštis, įkvėptas Anglijos modelio "The Times", tapo pagrindiniu nuosaikiu ir liberaliu leidiniu su tarptautinėmis pažiūromis. Nors buvo parduodamas tris kartus brangiau nei populiarūs dienraščiai, kitą rytą jis tapo nepakeičiamu šaltiniu Paryžiaus ir provincijos kolegoms.
Pasak Vikipedijos, jis turėjo didelę auditoriją tarp Prancūzijos politinio, ekonominio ir intelektualinio elito, buvo laikomas tarptautinių įvykių informaciniu šaltiniu.
Didelio, griežto formato, be iliustracijų ir antraščių, Le Temps įsitvirtino kaip rimtas ir nešališkas balsas Prancūzijos žiniasklaidoje. Jo analizės buvo pripažįstamos dėl jų griežtumo ir nešališkumo, ir jis dažnai buvo pusiau oficialus Prancūzijos diplomatijos atstovas užsienyje. Vidaus politikoje laikraštis teigė "kalbantis respublikos teise" ir buvo griežtas Antrosios imperijos ir jos rizikingos užsienio politikos priešininkas.
Per visą savo istoriją "Le Temps" patyrė pakilimų ir nuosmukių. Po 1871 m. pralaimėjimo ir Elzaso praradimo Nefftzeris perdavė laikraščio valdymą Adrienui Hébrard'ui, kuris sustiprino laikraščio įtaką ir pavertė jį etaloniniu Trečiosios Respublikos organu. Tarpukariu laikraščio tiražas išaugo, tačiau jo diplomatinės pozicijos susiliejo su Didžiosios Britanijos pozicijomis. 1940 m. Prancūzijai pralaimėjus, "Le Temps" palaikė Viši vyriausybę.
Tačiau po išsilaisvinimo didžioji visuomenės dalis apgailestavo, kad naujoje spaudoje nėra rimto ir nešališko laikraščio. Kad tai kompensuotų, 1944 m. gruodžio mėn. buvo sukurtas Le Monde, kuriam vadovavo Hubertas Beuve-Méry. Naujoji redakcija subūrė senojo Temps žurnalistus ir jaunuosius pasipriešinimo kovotojus ir persikėlė į patalpas rue des Italiens.
Buvusio žurnalo "Le Temps" pastato Paryžiuje patalpos garsėjo elegancija ir prestižu. Jos buvo pastatytos 1911 m. specialiai laikraščiui, secesijos stiliumi, su kaustyto metalo balkonais ir dekoratyviniais vitražais. Pastate taip pat buvo įrengtas centrinis šildymas ir du modernūs liftai.
Laikraštis "Le Temps" taip pat buvo svarbių to meto politinių, intelektualinių ir kultūrinių veikėjų susitikimų vieta. Pasak Vikipedijos, tokie veikėjai kaip Georges'as Clemenceau, Émile'is Zola, Jeanas Jaurèsas ir André Gide'as dažnai lankydavosi laikraščio redakcijoje, kad duotų interviu ir pasikeistų mintimis su žurnalistais.
Tačiau "Le Temps" redakcijos patalpose vyko ir tamsūs Prancūzijos istorijos momentai. 1940 m. Prancūzijai pralaimėjus Vokietijai, "Le Temps" buvo priverstas palikti Paryžių ir pasitraukti į Lioną, o 1942 m. galutinai nutraukti leidybą. Okupacijos metais rue des Italiens patalpas užėmė vokiečių pajėgos, kurios laikraščio spaudos mašinas naudojo savo propagandai spausdinti.
Po išlaisvinimo patalpas perėmė nauja Le Monde redakcija. Kai 1944 m. į šias patalpas persikėlė Hubertas Beuve-Méry ir jo komanda, jie paveldėjo istoriją menančią vietą, simbolizuojančią tiek "didžiosios spaudos", tiek mažos ir kokybiškos spaudos paveldą. Pastatas su įspūdingu Hausmano fasadu ir paminkliniu laikrodžiu tapo Prancūzijos spaudos ir jos svarbaus vaidmens šalies politiniame ir kultūriniame gyvenime simboliu.
Šiandien, nors patalpos buvo pertvarkytos kitoms reikmėms, jos tebėra svarbi prancūzų spaudos istorijos vieta, liudijanti svarbiausius pastarųjų šimtmečių Prancūzijos politinius ir kultūrinius pokyčius.
Datos ir tvarkaraščiai
Apie 2023 m. sausio 1 d. At 2027 m. gruodžio 31 d.
Vieta
Buvęs "Le Temps" pastatas Paryžiuje
5 Rue des Italiens
75009 Paris 9
Kainos
Laisvas
Rekomenduojamas amžius
Visiems
