Paryžiaus miesto metraščiuose viena žiema išsiskiria savo intensyvumu ir rekordiniu šalčiu. Taigi kokia buvo ši žiema, palikusi pėdsaką Paryžiaus istorijoje, kolektyvinėje atmintyje palikusi šiurpius pasakojimus ir neišdildomus prisiminimus? Tai intriguojantis klausimas, kviečiantis mus keliauti laiku ir atrasti lede įšaldytą Paryžių.
Ši istorinė žiema - tai ne kas kita, o 1879 m. žiema. Žiema, kuri prisimenama kaip precedento neturinčio klimato išbandymo simbolis. Tų metų gruodį temperatūra nukrito iki dar niekada neužfiksuoto lygio. Montsouris parke buvo užfiksuotas absoliutus rekordas - -23,9 °C temperatūra. Šis ekstremalus šaltis nebuvo pavienis epizodas - jis buvo būdingas visam gruodžio mėnesiui, todėl 1879 m. buvo šalčiausias Paryžiuje užfiksuotas mėnuo visais laikotarpiais kartu paėmus nuo pat meteorologinių matavimų pradžios.
Šis išskirtinis šaltis turėjo ne tik temperatūros rekordą, bet ir didelį poveikį kasdieniam paryžiečių gyvenimui. Miestas, garsėjantis savo gyvybingumu ir dinamiškumu, sustojo. Gatvės, kuriose paprastai šurmuliuojama, virto ledinėmis dykumomis. Turgūs, susitikimų vietos ir kasdienė veikla sutriko dėl negailestingo šalčio.
Sena, gyvybiškai svarbi sostinės arterija, neišvengė stingdančio šalčio. Užšalusia upe virtusi upė buvo didingas ir siurrealistinis reginys, liudijantis gamtos jėgą, prieš kurią net toks didelis miestas kaip Paryžius atrodė pažeidžiamas. Dėl šio reto reiškinio atsirado unikalių scenų, kurios įėjo į miesto istoriją.
Paryžius: iš naujo atraskite paskutinio Senos užšalimo vaizdus
Šiomis dienomis sunku įsivaizduoti, kad sostinę kertanti upė po keleto dienų stingdančio šalčio būtų užšalusi. Tačiau paskutinį kartą Sena buvo padengta ledu 1956 m.! Pažvelkite į nuotraukas. [Skaityti daugiau]
1879 m. žiema taip pat buvo žmogaus atsparumo pamoka. Susidūrę su šiuo išbandymu, paryžiečiai turėjo parodyti išradingumą ir solidarumą, kad įveiktų sunkumus. Tai buvo ne tik iššūkių, bet ir prisitaikymo bei naujovių metas, kai visi turėjo rasti būdų, kaip sušilti, išsimaitinti ir gyventi toliau, nepaisant ekstremalių sąlygų.
Atšiaurios žiemos Paryžiui nėra naujas reiškinys. 975 m. miestą iki pat gegužės mėnesio (taip, taip!) dengė storas sniego sluoksnis, dėl kurio kilo pražūtingas badas. Mieste net buvo pastebėti vilkai, o sniegas kartais siekė žmogui iki juosmens. Panašūs, nors ir ne tokie ekstremalūs, epizodai kartojosi šimtmečiams bėgant, pavyzdžiui, 1952 ir 1963 m., kurie laikomi ilgiausia XX a. žiema.
Paryžiaus istoriją taip pat pertraukia baisūs šalčio epizodai. 1407 m. miestas patyrė vieną šalčiausių viduramžių žiemų, kai 66 dienas iš eilės buvo šalta. Sena užšalo, užšalo ir vynas statinėse. Petit-Châtelet ir Saint-Michel tiltus nušlavė ledas.
Analizuojant vidutines temperatūras nuo 1678 m. paaiškėjo, kad XIX a. pradžia buvo ypač šalta. Šis atšalimo laikotarpis prasidėjo XVIII a. antroje pusėje. Tačiau po 1850 m. vidutinė temperatūra vėl ėmė kilti, o XX a. dešimtasis dešimtmetis buvo šilčiausias šimtmečio dešimtmetis.
Tokie metai kaip 1408, 1608, 1709 ir 1830 m. įsiminė kaip itin šalti. Šios žiemos, pasižyminčios savo trukme ir žiaurumu, smarkiai paveikė paryžiečių gyvenimą - nuo Senos blokadų iki didelio maisto trūkumo.
Šių žiemų padariniai dažnai būdavo katastrofiški. Dėl atšilimo kilo potvyniai, buvo sugadinti tiltai ir nukentėjo pasėliai aplink Paryžių. Po tokių atšiaurių žiemų paprastai kildavo badas, kaip 1684 m., kai derlius buvo toks prastas, kad nukentėjo net kilmingos šeimos.
Šiandien, kai yra vos keli centimetrai sniego, sunku įsivaizduoti tuos žiemiškus praeities vaizdus. Tačiau, tyrinėdami archyvus, iš naujo išgyvename šias istorines akimirkas ir galime iš unikalios perspektyvos pažvelgti į šio amžinojo miesto atsparumą ir prisitaikymą prie klimato iššūkių.
Bibliografiniai šaltiniai :
Rekomenduojamas amžius
Visiems
