Šiais metais Paryžiaus žiedinis kelias jau švenčia 50 metų jubiliejų! Šis didysis miesto greitkelis,apjuosęs sostinę, ne visada buvo kelias ir turi gana liūdną istoriją, glaudžiai susijusią su Paryžiaus visuomenės raida ir jos urbanizacija. Sukurtas miestui apsaugoti, dabartinio žiedinio kelio linijose kelis dešimtmečius gyveno skurdžiausi gyventojai - tie, kurie negalėjo rasti būsto nei Paryžiuje, nei gretimuose priemiesčiuose, kur kainos ir taip buvo per didelės.
1850 m. pastatyti 250 metrų pločio ir beveik 35 kilometrų ilgio įtvirtinimai apibrėžė karinę zoną, skirtą miestui apsaugoti. Tuo pat metu miestas ėmė keistis ir modernėti Hausmano (Haussmann), kuriam ir priklauso ši išskirtinė architektūra, dėka. Dėl to išaugo būsto kainos, o darbininkų klasė persikėlė į priemiesčius. Tačiau neturtingiausi darbininkai negalėjo sau leisti gyventi ir ten, todėl buvo priversti gyventi vadinamojojezonoje.
Tarp jų - skudurininkai, šiukšlių rinkėjai, prekeiviai ir šlavėjai. Zona laikoma nesveika ir gana pavojinga, todėl joje nėra malonu gyventi, be to, joje veikia daug nusikaltėlių, pavyzdžiui, apačių. Nors buvo raginama nustatyti taisykles, kaip spręsti šią situaciją, po Pirmojo pasaulinio karo valdžios institucijos vietoj to pasirinko pertvarkyti zoną.
Pirmasis sumanymas paversti žiedinį kelią gamtos zona, kad Paryžius galėtų kvėpuoti, nepavyko, ir tik po Antrojo pasaulinio karo žmonių sąmonėje įsitvirtino miesto greitkelio idėja, kuria siekta sumažinti transporto spūstis. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo įgyvendintas didelis projektas ir zona pamažu išnyko, kol 1973 m. Pjeras Mesmeris (Pierre Messmer), Pompidu ministro pirmininko pareigas ėjęs premjeras, iškilmingai atidarė žiedinį kelią.
Tačiau ši istorija paliko pėdsaką epochoje, ir terminas "zonardai" liko žodyno dalimi, kartais vartojamas dainose, reiškiančiose apskritai paniekinamą požiūrį į priemiesčius.
